Niekad nebus per gerai!

Dar šiek tiek pasivaikščiojau,o paskui pasportuodama parbėgau namo.Nusegiau šunims pavadėlius ir į dubenėlius pripyliau vandens,nes kai toks karštis jiem liežuviai į šonus kaba.Iš kišenės išsitraukiau namų raktus ir atsirakinusi duris įlėkiau į vidų.Nuspyriau batus kažkur į šoną ir ant aukštos medinės spintelės koridoriuje numetusi raktus užlėkiau į viršų.Pažiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodį,man liko valanda atsidurti centre.Greit permečiau rūbus spintoje ir ilgai netrukus išsirinkau ką rengtis.Greit nubėgau į vonią,palindau po dušu,galvos neploviau,nes ilgi plaukai nespėtų išdžiūti.Nusišluosčiau ir apsirengiau.Juodos timputės, gelsva, ne ilga suknutė su gėlėmis šviesūs mano plaukai puikia derėjo.Dar kart persibraukiau juos šepečiu,iš kambario pasičiupau tašę,susimečiau ten reikalingiausius daiktus,tai yra-telefoną,piniginę,kurioje dar buvo apie 20lt ir banko kortelė,gumos,plaukų šepetį ir dar keletą smulkių niekučių.Pasikvėpinau vasariškai gaiviais kvepalais ir nusileidau žemyn.Iš šaldytuvo išsitraukiau sultis ir atsigėrusi patraukiau link lauko durų.Įsispyriau į juodus laivelius ir nuo komodos pasičiupusi namų bei motorolerio raktus užtrenkiau duris.Išėjau į garažą,užsidegiau šviesą,o ten tvyrantis šaltis apglėbė mano pečius,pasitryniau pašiurpusias rankas ir nuo lentynėlės pasičiupau juodą,spindintį šalmą.Į dėžutę,virš galinio motorolerio rato įmečiau tašę ir atsidariusi garažą išsivedžiau savo blizgantį melsvą motorolerį.Greit atsisėdau,ant galvos užsimaukšlinau šalmą ir pasukusi raktelį nurūkau centro link.Mano išlindę plaukai plaikstėsi vėjyje,o suknutė net kilojosi,bet važiavau toliau.Ilgai netrukus jau stovėjau prie fonatno,kur žadėjom susitikt.Miko žinoma dar nebuvo,kaip visada vėluoja-pamaniau.Bet kaip tik tą akimirką iš už kampo išniro jis ir pasileido bėgti.

-Sveika,-sušuko ir pribėgęs apsivijo rankomis mano liemenį.Atsakiau tuo pačiu.

-Labas,-pasisveikinau.

-Seniai matyta,-šyptelėjo jis.

-Aha,-linktelėjau galva ir užkabinau šalmą ant rankenos.

-Vis dar lakstai gatvėmis,-nusikvatojo jis žiūrėdamas į mano transportą.-Kur einam?

-Nežinau.O kur siūlai?-šyptelėjau.

-Sakau gal kokių ledų nusiperkam ir prie upės savo palekiam?

-Sutinku,-nusikvatojau ir vesdamasi savo motorolerį pajudėjau plačiu šaligatviu link ledainės.

Mikas man nupirko kriaušinių ledų-mano mėgstamiausių,tai piniginės išsiimti nė nereikėjo.Paskui abu užšokom ant mano žvėries ir nudūmėm tolyn.Mikas įsikabinęs į mane viena ranka laikė ledus.Greit nulėkėm į savo vietą,kur visad su draugais vasara maudydavomės ir sustoję atsisėdom ant didelio,pasvirusio medžio.Pasiėmiau iš draugo savo ledus ir godžiai juos laižydama šypsojausi.Jis daug visko klausinėjo.Kaip sekasi?Ką prie ežero gero veikėm?Ką toliau žadi daryt?Ir panašiai.Apie Nojų nieko neužsiminiau,tiesiog buvo ir daugiau apie ką kalbėt.Daug pliurpėm,mataruodami kojom.Staiga mano tašėje suskambo telefonas,trumpas signalas-žinutė.Greit išsitraukiau savo liečiamo ekrano mobilųjį ir perskaičiau gautą sms.Žinoma nuo Nojaus.Akvilė kaip mirus,turbūt jau atsibuvo su manim,pailsėt nori-ši mintis sukėlė man šypseną.Greit permečiau akimis žinutę:

„Ką veiki,saulyt?Jau nekantrauju greičiau tave sutikti.Užsiėmus?;*“

-Kas rašo?-smalsiai pasiteiravo Mikas.

-Draugė,-pamelavau nė nemirktelėdama ir nusišypsojau.

Greit parašiau atsakymą savo princui:

„Sėdžiu,o tu?;p dabar šiek tiek užsiėmus,o ką?;*“

Išsiunčiau žinutę ir toliau plepėjau su Miku,paskui žvilgtelėjau į laikrodį telefone,jau 16:17.Pats laikas grįšti namo.Tėvai jau irgi grįš,dar brolis.Pasiilgau to pamišėlio.visi prisiminimai apie jį man kėlė šypsena.

-Manau jau reikia grįšti,-nusijuokiau.

-Turbūt,-droviai šyptelėjo jis.

Su Miku laikas bėgo taip greit,kad nė nepastebėjau.Jis atrodė kiek nuliūdęs,kai turėjom lėkti namo.Ir man tai nepatiko.

-Ei,gal ryt visi keturi nueinam į kiną?-šyptelėjau jam.tai buvo beveik mūsų tradicija.

-Būtinai,-išsišiepė jsi iki ausų.Supratau,kad mano pasiūlymas jį pradžiugino.

-Manau kokia pirmą valandą galėtume susitikt.Gerai?

-Nuostabu,-džiugiai atsakė jis ir atsisėsdo už manęs.

Aš greit pasukau raktelį ir pavežėjus Miką namo parlėkiau pati.Greit įbėgau į namus,kurie vis dar buvo tušti,o jau tikėjausi kažką rasti.Ant šaldytuvo puikavosi geltonas lapelis,pritvirtintas kažkokiu kvailu,vaikišku magnetuku.Ant jo puikavosi mamos raštu parašyti žodžiai: „Mes nuvažiavom pas močiutę.Grįšim apie devynias.Pavalgyk,myliu.;*“

Aha,pavalgyk.Svarbiausia.Mama rūpestinga,bet šiais laikais jau ir telefonais galima susikalbėt-pati nusijuokiau iš savęs.Įsijungiau MTV ir garsiai pasileidusi grojančią muziką pasigaminau keletą sumuštinių,įsipyliau sulčių ir nešina maistu išėjau į terasą.Susirangiau medinėje kėdėje ir kramsnojau pietus,o gal jau vakarienę.Saulė labai meiliai šildė mano veidą,o jos spinduliai žaidė ant šviesių terasos grindų.Šunys garsiai knarkė pavėsyje.Pavalgiau ir nusinešusi lėkštes užlipau į savo kambarį.Iš tašės išsitraukiau telefoną kuriame vėl laukė žinutė.

„Aš tai vaikštau.Tai ko jau taip užsiėmus?Aš labai noriu tave pamatyt.;*“-nuo Nojaus.

Ech,pasiilgau jo-atsidusau.Greit parašiau jam atsakymą: „Jau nebeužsiėmus.Sėdžiu namie.Gal susitinkam?;p*“

Nepraėjus nė minutei gavau atsakymą: „Būtent to ir laukiau.Kada?;**“

Atrašiau: „Galim ir dabar.Ateik į parkelį,prie impuls‘o.Gerai?;*“

Ir vėl staigiai gavau atsakymą: „Būtinai.Būsiu už 20 minučių.

Oho,greitas-pagalvojau.Greit nusimečiau suknutę ir iš spintos išsitraukiau džinsinius šortukus ir baltą maikutę su daugybe kartų parašytu užrašu FLASHING.Į ausis įsivėriau nedidelius BMW ženklo auskarus ir ant galvos užsimaukšlinusi akinius nusileidau žemyn.Apsiaviau baltus kėdukus su auliukais ir šepečiu persibraukusi plaukus išėjau į lauką.Nutariau,kad šunys nepamaišys tad prisisegusi juos vedžiausi keliu link aprko,kuriame manęs jau turėjo laukti mano Nojus.Greitai dėsčiau kojas ir kai jau buvau netoli keliai pradėjo linkti,paliečiau nuo saulės įkaitusius plaukus ir žengiau toliau.Prie vieno iš medžių pastebėjau stovintį savo dailųjį, tamsiaplaukį berniūkštį.Pasileidau bėgti iš paskos tempdama Šastą su Čeisu.jau priartėjus jie ėmė loti,bet juos sudrausminusi užsikabinau Nojui už kaklo ir stipriai stipriai prispaudžiau prie savęs.

-Pasiilgau tavęs,maže,-šyptelėjo jis ir pakštelėjo man į kaktą.

Aš pasistiebiau ir švelniai priliečiau jo lūpas,įkvėpiau nerealiai gaivaus kvapo ir pašiaušiau jo plaukus.Viena ranka vis dar laikiau šunis,bet ji greit atsipalaidavo ir juos paleido.Nekreipiau į tai dėmesio ir padėjusi galvą ant Nojaus krutinės ramiai kvėpavau,jaučiau kaip daužosi jo širdis,mano darė tą patį.Paskui nuo jo atsileidau ir stipriai suspaudusi jo ranką pajudėjau į priekį,į kitą delną jam įspraudžiau Šastos pavadėlį,o pati stipriai laikiau Čeisą,žygiavom ir plepėjom.Stipriai spaudžiau jo ranką ir niekad nenorėjau jos paleisti,o jam nusišypsojus per pilvą perbėgdavo armija boružėliu,kurios be proto kuteno man pilvą…

Rodyk draugams

Kaip jūs manot,jei Austėja vaizduotų šitos nuotraukos?

(Veidas toks)

(Plaukai ir stilius maždaug tokie)

Ką manot?Gal turit geresnių pasiūlymų?Nes dabartinė man visai nepatinka.;x

<333

Rodyk draugams

Na va.Įkeliu jūsų taip ilgai lauktą naują skyrių. Atsiprašau,kad taip ilgai,bet tikrai nebesiruošiau tęsti istorijos.Tik jūsų komentarai mane pastūmėjo toliau rašyti.Tai dėkui.Bet turiu jums dar vieną prašymą.mano manymu Austėja nuotraukose tikrai neatitinka tavęs,tad prašau jūsų atsiusti nuotraukų,jei manote,kad gali tikti.Dėkui iš anksto.;*

………………………………………………………………..

Ryte nesunkiai prabudau,Kumščiais pasitryniau akis ir pažvelgiau pro langą.Už jo švietė ir kaitino saulė,o švelniame vasaros vėjelyje lingavo ryškiai žali medžių lapai.Atsistojau ir atvėriau balkono duris.Basomis kojomis ištypenau ir įkvėpiau to gaivaus oro,užsimerkiau ir užverčiau galvą į viršų.Saulė kaitino mano veidą ir man tai be proto patiko.Delnais švelniai užsidengiau akis ir nusišypsojau.Puikus rytas.Atsimerkiau ir vėl nužingsniavau į kambarį.Patyliukais nusileidau žemyn.Namai buvo visiškai tušti,net Jokūbo balselio nesigirdėjo,tik už milžiniško svetainės lango,pavėsyje slėpėsi mano mylimieji šunyčiai.Šasta ir Čeisas.Pritūpiau ir pabarbenau į langą,jei greit pakėlė galvas ir nusižiovavo,o aš nusišypsojau ir priėjau prie didelio tamsiai pilko šaldytuvo.Išsitraukiau sūrelį ir užšokusi ant baro kramsnojau.apsižvalgiau aplink,namai nepriekaištingai tvarkingi,tad tvarkytis nereiks.Mosikavau kojomis ir šypsojausi sau,mačiau savo atvaizdą ant veidrodinių orkaitės durelių.Paskui greit nušokau ir nubėgau ant šokoladinės odinės sofos,prie kurios dar stovėjo du tokie patys foteliai,prieš juos puikavosi nedidelis,apvalus tamsau medžio staliukas,o kiek toliau ant stiklinės spintelės stovėjo didelis skystųjų kristalų televizorius.Nuo staliuko pasičiupau pultelį ir įsijungiau TV3.Kažkokia neįdomi laida,bet tegul sau burba.Mane apsupo balta kambario sienų spalvą,paskendau foto tapeto vaizde,kuriame puikavosi kažkokio senovinio miesto atvaizdas.Dar kokį pusvalandį padrybsojau taip išsitiesusi ant minkštos sofos,bet paskui nusprendžiau keltis.Užteks tinginiauti-užsiprogramavau smegenyse.Atsistojau nuo lovos ir suktais mediniais laiptais užlėkiau į savo kambarį. Jame vyravo ryškios spalvos.Daugiausiai oranžinės,o kitos sienos žalios,ant vienos iš jų irgi buvo foto tapetas su įvairiaspalve gelių pieva.Prie vienos sienos stovėjo didelė kampinė rūbų spinta,prie kurios jungėsi sekcija,su daugybe lentynėlių,spintelių ir stalčiukų,prie jos dar stovėjo komoda.O šalia kitos sienos,šalia lango stovėjo mano didelis rašomasis stalas,ant kurio puikavosi mano baltas nešiojamas kompiuteris.,prie jo dar stovėjo visokiausių daiktų.Ir prie trečiosios sienos stovėjo didelė mano lova,su daugybe pagalvėlių,prie kurios taip pat stovėjo medinė spintelė su lempute ant jos ir snedideliu stalčiuku.Visi mano baldai buvo šviesaus medžio,kai kurios dalys su žaliom durelėm,o medines grindis dengė švieus,minkštas kilimas.Greit ant jo užlipau,kad nesušaltų kojos ir nužingsniavau prie spintos.Iš jos išritraukiau pilkos spalvos,medžiaginius šortukus ir šviesiai melsvą maikutę su baltais užrašais ir kažkokiu begemotu ant jos.Iš komodos stalčiaus išsiėmiau baltas,trumpas kojinaites ir viską apsirengiau.Paskui įsispyrusi šlepetes nušlepsėjau į savo nuosavą rausvą vonią.Ant vienos sienos kabėjo didelis veidrodis,o po juo kabojo balta spintelė su rožiniais raštais ir balta kriaukle virš jos,šalia pūpsojo rožinis kilimėlis.Prie kitos sienos stovėjo baltas unitazas,o prie trečiosios didelė balta vonia su rausva užuolaida.Prie didelio lango stovėjo du pufai,oranžinis ir rožinis,ant kurių buvo sudėti mano rankšluosčiai,o ant lango kabėjo gražios,ilgos,šviesios užuolaidos. Iš stiklinės ant kriauklės pasiėmiau savo dantų šepetuką,išsivaliau dantis,nusiprausiau veidą ir susišukavusi savo ilgus,šviesius plaukus susisukau juos į kuodą.Apačioje vis dae burbėjo televizorius,tai aš iš savo kambario pasiėmusi telefoną nusileidau žemyn.Kritau į fotelį ir iškart perskaičiau gautas žinutes.Viena nuo Nojaus.

„Labas,mano princese.Kaip išsimiegojai?;* Jau pasiilgau tavęs,nes pripratęs iš pat ryto pamatyti.“

Perskaičiau ir pilve praskridus drugeliams nusišypsojau.Greit parašiau atsakymą.

„Labas,prince.Gerai miegojau,pagaliau savo lovoj.;* o kaip tu? Aš irgi pradedu tavęs pasiilgt.“

Paskui perskaičiau dar vieną gautą žinutę.Nuo Miko.

„Labas,Auste.gal jau grįžus?;p“ Nė nemastydama greit atrašiau: „Labas.Aha,jau vakar.“

Nusibodo sedėt namie,tad erdviame koridoriuje įsiaviau savo baltus kedukus su „nike“ ženklu,ir nuo spintelės pasičiupusi akinius išėjau į lauką.Nuo stalo,stovinčio terasoje pasiėmiau pavadėlius ir prisirišusi Šastą su Čeisu išėjau pasivaikščioti.Rankoje suskambo telefonas.

-Klausau?-atsiliepiau.

-Sveika,-maloniai pasisveikino.Išsišiepiau.

-O labas.

-Tai ką veiki?-pasiteiravo jau labai seniai girdėtas Miko balsas.

-Vaikštau su šunim,-nusijuokiau.-O tu?

-Nieko,namie sėdžiu.Tai gal galim šiandien susitikt?

-Nu tai galim,manyčiau,-pamąsčiau ir nusišypsojau telefono rageliui.

-Kada?-jaučiau,kad džiaugiasi.

-Manau už kokių proso valandų galėčiau atsidurti centre.

-Puiku.Man tinka.

-Tada gerai,-dar kart nusišypsojau.-Iki.

-Iki,lauksiu.

Įsikišau telfoną į nedidelę šortų kišenytę ir toliau ėjau miško keliuko,vedama savo dviejų mylimų augintinių.

Rodyk draugams

Žinoma rašė Nojus.Kas gi daugiau?Dabar kai daviau jam numerį ramiai miegot nenueisiu.Perskaičiau tekstą.

„Ei,miegale,jei dar nemiegi pažiūrėk pro langą.“

Pažiūrėjau-nieko.Pašokau iš lovos ir tyliai,ant pirštų galiukų nukeliavau prie kito lango.Atsiklaupiau ant Akvilės lovos ir pažiūrėjau.Lauke degė laužas,o prie jo aišku Nojus,šypsojosi savo dailia plačia šypsena,už jo mačiau sėdinčią Akvilę,buvo apsigaubusi pledu.Nojus rankose laikė gitarą ir merkė man akimi.Kvietė ateiti.Pačiupau telefoną ir parašiau:

„Nebeisiu jau.Persirengiau pižamą.Noriu miego.Labanakt,prince.“

Nusišypsojau ir paspaudžiau „siusti“.dar kart pažvelgiau pro langą ir mirktelėjusi jam akimi grįžau į savo lovą.Vėl atsiguliau.Šiek tiek prasiblaškiau.Stebėjau dangų.Nusėtas žvaigždėmis,o vidury didžiulis mėnulis-pilnatis.Staiga išgirdau sugirgždant duris.Jos lėtai vėrėsi.

-Galima?-paklausė.

-Aha,-išsišiepiau.

Į kambarį tyliai įslinko Nojus.Žinojau,kad tai jis.Pats atėjo pas mane.Su gitara rankose.Lydžiausi.Nejau padainuos tą dainą.Norėjau tiesiog ištirpti jo delne.Jis atėjo arčiau ir prisėdo.

-Nieko prieš,jei tau prieš miegą padainuosiu?-nusišypsojo savo šelmiška šypsena.

Velniūkiškai papurčiau galvą ir iššiepiau dantis.Jis patogiai pasidėjo gitarą ir užkabino pirmą stygą,švelniai ją virpino,taip išgaudamas garsus.Sustingau.Ta pati.Ta pati melodija.Įsiklausiau į žodžius.Pasakiški.Netikėjau,kad juos parašė vaikinas.Tada priedainis.Ir vėl tie pasakiški garsai,tie žodžiai,jo lūpos šiek tiek virpėjo.Prisiijungiau,tyliai dainavau kartu.Ir nė nepajutau kaip greitai daina baigėsi.Jis padėjo gitarą ant žemės ir nusišypsojo man.

-Patinka?-paklausė.

-Be galo.

Buvau šiek tiek apsvaigusi.Ne nuo kvaišalų,nuo meilės.Na taip,galbūt nuo kvaišalų.Jis mano narkotikas.Mano heroinas.Naujas mano gyvenimas.Mano Didžiausias saulės spindulys.Prisitraukiau jo veidą ir lėtai pabučiavau.Jis atsakė tuo pačiu.Paskui lėtai prigulė šalia.Padėjau galvą ant jo krūtinės ir užsimerkiau.Dar vis negalėjau patikėti šia pasaka.Lėtai grimzdau į miegą.jaučiau Nojų kvėpuojant.Nebesistengiau išlikti.Užmigau.

….

Lėtai pramerkiau akis.Saulė spigino tiesiai į veidą.Greit vėl užsimerkiau ir visa palindau po kaldra.Pasiėmiau telefoną,pažiūrėjau į laikrodį.Oho.Jau 09:36.Kažkaip keistai ilgai pamiegojau.Nusižiovavau.Šiandien tingėjau net eit bėgiot,kas čia pasidarė.Tikriausiai todėl,kad užmigau ne ant pagalvės,o ant Nojaus.Mmm-išsišiepiau tai prisiminus.Išlindau ir leidau saulei kaitinti mano veidą,lėtai merkiausi,akys priprato prie šviesos.Pasukau galvą,Akvilė dar miega.Žinoma,kaip ji gali būt atsikėlus taip „anksti“.Tingėjau verstis iš lovos.Nemačiau tam tikslo?O kam?Telefonas rankoj,galiu daryti viską k panoriu.Taip ir pasielgiau.Pasiėmiau telefoną ir jau rašiau žinutę.Bet greit persigalvojau,į galvą šovė mintis.Tyliai išlipau iš lovos.Ir nutypenau į Nojaus kambarį.Lėtai dariau duris,kad neišgirstų,tada tyliai įsėlinau-nieko.Lova tuščia.Velnias.atsisėdau ant jo lovos ir apsigaubiau jo kaldra.Įkvėpiau.Saldus kvapas-Nojaus kvapas.Rankoje dar vis laikiau telefoną.Ilgiau nebelaukiau.Greit parašiau jam žinutę.

„Labas rytas.:)Kur esi?Laukiu tavęs.;p“

Ir išsiunčiau.Ilgai laukti nereikėjo.Po pusės minutės signalas jau pranešė apie naują pranešimą.Atidariau.

„Sveika,saulute.Aš lauke,kaip visada.O ko tu šiandien neatėjai?Laukiau tavęs“

Širdis suspurdėjo.Buvo gera skaityti tokius žodžius.Jis tikrai mane myli-tikėjau.Mano širdis dar nebuvo sudaužyta.Negalėjau žinoti,ką jauti tada.Bet tikėjau meile,nes man ji egzistavo.

„Aš šiandien ilgiau miegojau,turbūt todėl,kad vakar prie tavęs užmigau.;*“-parašiau ir išsiunčiau.

Padėjau galvą ant Nojaus pagalvės ir jau pilnai gulėjau jo lovoj,Iki pat akių užsitraukiau antklodę,kad nesušalčiau.Ilgai laukiu žinutės.Nieko.tada išgirdau žingsnius už durų.Kažkas lėtai ėjo mūsų su Akvile kambario link.Nusijuokiau supratusi,kad Nojus nežino,jog aš jo kambarį.Greit išgirdau naujos žinutės signalą.

„Kur tu?“-buvo parašyta.Žinoma.

„Surask J“-ir išsiunčiau.

Ilgai netruko ir jis pravėrė savo kambario duris.Lėtai ėjo link manęs,pradėjau tankiau kvėpuoti žinojau,kad sulauksi iš jo to šilto pasisveikinimo bučinio.Jis artėjo,buvo jau visai arti.Pasislinkau šiek tiek į šoną, jis atsisėdo šalia.Atsirėmiau galva į sieną.

-Slapukė,-nusijuokė jis.Ir pasilenkė prie manęs,greit pakštelėjo man į lūpas ir atsitraukė.

To man neužteko,norėjau dar.Pasilenkiau link jo ir mūsų lūpos susijungė.Ėjau iš proto.taip.Tikrąja to žodžio prasme aš ėjau iš proto,dabar žinojau ką tai reiškia.Lėtai rankomis apsivijau Nojaus kaklą ir pamiršau mus supančią aplinką.Jis atsitraukė.

-Saldu,-nusišypsojau.

-Labai,-jis nubraukė plaukų sruogą nuo mano veido ir vėl prigludo prie mano lūpų.Taip gera.Sėdėčiau taip visą amžinybę,bet pasileidau.Pati nežinau kodėl,tiesiog.Greit pašokau nuo lovos ir pabėgau.

-Lauke susitiksim,-sušukau.

Nubėgau į kambarį ir garsiai trenkiau durim,net Akvilė atsikėlė.Užsimiegojus kažką suburbėjo,aš tik nusijuokiau.

…….

Abi paskutinės dienos praėjo gerai.Kaip visuomet,su Akvile,su Nojum.Myliu jį,myliu ją.Dabar teliko susikraut daiktus ir judėt link namų.Pagaliau,kaip pasiilgau visko.Ilgai netrukom su Akvile iš spintos viską suvertėm į tašes ir baigta,dar nuo spintelių daiktus susirankiojom ir iš vonios ir viskas.Apsiruošusios.Greit nusileidau į viršų.Nusinešiau tašę,padėjau ant grindų prie visų kitų šmutkių.Staiga iš nugaros pribėgo Nojus.Pakėlė į viršų ir pradėjo staigiai sukti.

-Ei paleisk,-juokiausi.

-Niekada.

Paskui vis dėl to nuleido mane ant žemės.Viskas aplink sukosi,visas pasaulis.Viskas.Net Nojus.Jaučiausi kaip apsvaigusi.Papurčiau galvą ir šiaip ne taip grįžau į normalią būseną.

-Beprotis,-nusijuokiau.

-Pametęs protą dėl tavęs.

-Baik,-parodžiau jam liežuvį.

Iš namo paskutinį kart išėjo ir Akvilė,beliko sulaukti tik jos tėvų.Po truputį krovėm tašes į mašiną,pasišnekučiuodami.Akvilės tėtis jau atėjo,sunešė paskutinius daiktus ir užrakino namo duris.Visam laikui.Viskas.Sudie,šita nuostabioji vieta.Pasiilgsiu tavęs-mintyse galvojau.Tada greit atsidariau mašinos duris ir įšokau.Iš vienos pusės atsisėdo Akvilė, iš kitos-Nojus.Kelionė ilgai netruko.Šnekėjom,juokėmes,muzikos klausėm.Dalinomes savaitės įspūdžiais.Pačiais nuostabiausiais.Greit sulaukiau skambučio.Atsiliepiau:

-Klausau?

-Nu labas,-mama.

-Labas.

-Važiuojat gal jau?

-Aha,nebetoli.

-Gerai,laukiam jau.

-Gerai,iki,

-Aha,iki,-greit atsisveikino.

Mašina greit įriedėjo į mano namų kiemą,Nojus išlipo ir džentelmeniškai mane praleido išlipti.Nusijuokiau.Akvilės tėtis išėmė mano tašes ir panešėjo arčiau namo,vėliau tėtis paims-pagalvojau.Padėkojau draugės tėvams.Ir su visais atsisveikinau.Dar susitiksim,buvau visiškai užtikrinta.Greit įbėgau pro duris.

-Labas mama,labas tėti,-džiugiai sušukau.

-Sveika sugrįžus,-pasisveikino tėtis.

-Labas,-sušuko mama.

-Sese,-išgirdau atbėgant žviegiantį Jokūbą.

Na taip,pasiilgau jo.Jis greit pribėgo,pakėliau jį į viršų ir pasukau ratu kaip Nojus mane.Tikrai,tada jaučiausi lyg mažas vaikas,bet buvo gera.

-Sveikas,padauža,-nusijuokiau ir paglosčiau jam galvą,šiek tiek pašiaušiau plaukus.

Dar ilgam pasilikau apačioj,daug visko tėvam pripasakojau,juk taip seniai atrodo nesimatėm.Tik vakare visa išvargusi užsinešiau daiktus į kambarį.Išsikraustyt tingėjau,pasilikau rytojuj,numečiau tašę netoli įėjimo.Iš spintos pasiėmiau naują pižamą.Nupėdinau į vonią.Pagaliau į savo,palindau po tušu,kūnų tekėjo šiltas vanduo.Atsipalaidavau-namai.Nusišluosčiau,apsirengiau.Išsišukavau šlapius plaukus.Pažiūrėjau į veidrodį.Taip.gera grįšti namo.Išėjau iš vonios.

-Labanakt,-sušukau persisvėrusi per turėklus tėvams.

-Labanakt,-atsakė.

Tada lėtai,pavargusiu žingsniu atėjau į kambarį.Greit kritau į lovą.Pažiūrėjau kiek valandų 21:22.Kiek dar nedaug.Bet jaučiausi tokia pavargusi,o dar sava lova.Viskas grįžo atgal.Kaip gera,tik dabar dar geriau.Šypsojausi.Telefonas ant spintelės suvibravo.Žiovaudama perskaičiau.

„Labanakt,princese.Gerai išsimiegok,rytoj paskambinsiu.;*“-žinoma Nojus.

Greit atrašiau kažką panašaus ir padėjusi telefoną atgal ant spintelės užmerkiau akis.Greit paskendau miege.Plaukiau sapnuose.

Rodyk draugams

Sveikos,

taigi aš kaip ir daugelis nutariau padaryti jums klausimų-atsakymų temą.Taigi klauskit,nedvejokit-būtinai atsakysiu.pasmalsaukit.;*

P.S jei nesuku perskaitę naujus skyrius pakomentuokit.Dėkui.

P.P.S Šypsokitės,juk šypsena nieko nekainuoja,bet daug ką reiškia.***

Rodyk draugams

Čia mano veikėjų vizijos.Nežinau,lygiai tokius kokius įsivaizduoju rasti sunku.Bet ieškojau kažko panašesnio.Su vienais sekėsi lengviau su kitais sunkiau.Pažiūrėkit.Ar galvojot apie ką nors panašaus?Sunkiausia rasti buvo Austėja,bet nusprendžiau palikti tokią.

P.S būtinai įkelsiu naujų veikėjų foto jiems atsiradus.

AUSTĖJA.Šeip plaukai turėtų būt šviesūs ir akys mėlynos,bet nieko panašesnio nearadau.

AUSTĖJA Gal čia kiek panašesnė.

JOKŪBAS. Jaunesnysis Austėjos brolis.

AKVILĖ.Geriausia Austėjos draugė.

NOJUS.Romantikas.Pirmasis vaikinas sukėlęs stiprius jausmus Austėjai.

MIKAS.Pašėlęs vaikinas.Augustės klasės draugas.Bent kol kas..

Rodyk draugams

Kažkur aukštai.Debesyse.Niekad nenorėčiau nusileisti.Nekvėpuoju.Pamirštu viską.Aš skrendu.Taip,tikrai skrendu.Ir tada bakst,žemė.Kajus atsitraukia.Atsistoja ir ištiesia man ranką.

-Pasivaikščiokim?-pasiūlo.

-Gerai,-lengvai sutinku.

Aš dar vis danguj,tik jau žemiau.Dabar neskraidau,tiesiog sėdžiu ant vieno debesies.O ant kito jis.Mano princas,mano pasaulis.Žengiu tvirtai ir užtikrintai.Jis stipriau suspaudžia mano ranką.Šiek tiek linksta keliai.Bet stipriai laikausi.Vėl atsitiesiu.Turiu grįšti į žemę.Užteks skrajoti.Bet negaliu.Tieisog negaliu taip imti ir nušokti nuo to debesies,ant kuriuo taip šiltai sėdžiu.Galėtų viskas aplink išnykti-nebijočiau.Bet jei išnyktų jis.Tada tikrai suklupčiau.Tikriausiai nukrisčiau nuo debesies,nustočiau kvėpuoti.Be jo,nebebūtų ir manęs.

-Nojau?-pasiteiravau tyliai.

-Ką?-švelniai atsakė.

Nieko nebesakiau,tik nusišypsojo.Gal pamiršau ką turėjau galvoje,o gal tiesiog nė nenorėjau nieko jo paklausti.Gal tiesiog..Ėjau aukščiau keldama kojas.Kišenėje spaudė telefonas.Štai-prisiminiau.Turiu gauti jo numerį.

-Nojau?-dar kartą pasiteiravau.-Įvesk man savo numerį,-ir ištiesiau ranką su telefonu.

Jis greit suspaudė mygtukus ir gražino jį man.Nusišypsojau.Jis pasielgė taip pat.Paskui greit išsitraukė savo mobilųjį.

-Dabar tu įvesk savo,-paprašė.

Greit surašiau skaičius.Kurie visada mano galvoje.Tada jis ištiesė ranką su telefono į priekį.

-Nusišypsok,-paliepė.

Greit išsišiepiau,tikriausiai atrodžiau juokingai.Jis nuspaudė mygtuką,išgirdau spragtelėjimą.Viskas.Dabar aš ne tik jo galvoje,bet ir telefone.Jis negalės tiesiog išnykti.Jis čia.Visada liks čia.

-Ei, gal nori paplaukiot?-pasiūlė.Nes kaip tik tuo metu eidami pakrante priėjome vandens dviračius.

Linktelėjau galvą.Su juo nors ir į pasaulio kraštą-galvojau.Lėtai,susikibę už rankų žingsniavome artyn vandens transporto priemonių.Jis laikė mane už rankos,padėjo įlipti.Įsitaisiau.Tada jis įlipo,dviratis susvyravo,nusijuokiau.Tada jis greit atsisėdo ir pradėjom minti.Spaudžiau pedalus kaip galėdama.Norėjau greičiau nutolti nuo kranto.Apsitaškiau rankas,oda šiek tiek pašiurpo.

-Šalta?-rūpestingai pasiteiravo.

-Ne,-atsakiau ir papurčiau galvą.

Norėjau dar labiau nutolti,kad niekas mūsų nebematytų.Kuo toliau nuo kranto.Greit buvome vidury ežero.Atsistojau ir apsižvalgiau aplink.Nebesėdau atgal į vietą.Nuėjau ir atsisėdau gale.Nebuvo daug vietos,bet sulenkusi kojas tilpau.Nojus greit prisistatė ir jau sedėjo šalia manęs.Padėjau galvą jam ant kelių,kojas jis įmerkė į vandenį.Kaip jam nešalta?-galvojau.Oda ir vėl pašiurpo.Velnias.Darosi tikrai šalta.Jis ėmė glostyti mano plaukus,lygiai taip,kaip tada,pirmą vakarą.Užsimerkiau.Jis lėtai pirštais vedžiojo mano veidą,apvedė lūpas,akis.Tada pasilenkė ir greit pakštelėjo į lūpas.Švelniai nusišypsojau ir pakėliau galvą.Lėtai įsisiurbiau jam į lūpas ir greit atsitraukiau.Norėjau šiek tiek pažaisti.

-Ei,-nusijuokė jis.

Ir vėl lūpomis lėtai prigludo prie manųjų.Dviratis siūbavo ant vandens paviršiaus,saulė jau leidosi į ežero dugną.Aplink buvo taip gražu.Tikra romantika.Taip ilgai apie tai svajojau.Nemaniau,akd tai egzistuoja,bet pasirodo taip būna.Tikrai.Atsitraukiau nuo gundančių Nojaus lūpų.IR atsistojau,nuėjau atgal į vietą.Kūną purtė šaltis.Kad ir kaip buvo gera norėjau namo.

-Jau vėsu,gal plaukiam į krantą?

-Būtinai.

Nojus greit sėdo į vietą ir mes pajudėjome iš vietos.Lėtai slinkome vandens paviršiiumi.Plaukėmė atgal,į realybę,iš romantikos.Lyg iš dangaus leidausi atgal į žemę.

…….

Lėtai paržingsniavom namo.Apačioj prie televizoriau išsitiesusi drybsojo Akvilė.

-Ei ką veiki?-paklausiau ir nusijuokiau.

-Nematai?-nusikvatojo ji.

-Ne,-juokėmes.

Greit užbėgau į viršų,nuėjau į savo kambarį ir iš spintos išsitraukiau ilgas timpas ir apsimoviau.Kojos buvo pašiurpę,tada greit nusileidau žemyn.Atsidariau šaldytuvą-norėjau kažko užkasti.ką pasiimt?-dvejojau.Galiausiai išsiėmiau bananą.Lupdama jį nuėjau prie Akvilės.Atsisėdau.Iš krepšio,stovinčio šalia išsėmiau pledą.Apsigaubiau.

-Sušalau,-ištariau.

Ji tik nusišypsojo ir toliau akis įsmeigusi į televizoriaus ekraną žiūrėjo.Nelabai supratau ką rodo,tieisog nekreipiau dėmesio.Nebuvo įdomu man tas televizorius.Bet kaip pasiilgau kompiuterio.Šakes,taip sneiai bendravau su drauge iš Amerikos.Ir iš vis seniai tikrinausi paštą.Tikriausiai jau pasiilgau namų.Beto draugų ir Šastos su Čeisu.Tų mūsų rytinių pasibėgiojimų.Užsisvajojau.Norėjau grįšti.Kad ir kaip čia buvo gero.Be to norėjau pamatyt Miką.Įdomu,kas jam čia pasidarė,kad taip į filmą nueit panoro.Dar brolis.Kad ir kaip aš jo nekenčiu,bet jau norėčiau patampyt jį už plaukų.Mintyse nusišypsojau atsiminusi mūsų vakarines muštynes.Ir tėvai.Pasiilgau ir jų.Žoždiu,jau pats laikas grįšti namo.Bet dar dvi dienas,dar dvi dienos čia.Su ja,su juo.

-Ei,ką veikiam?Žiauriai nuobodu,-Akvilė nusižiovavo.

-Nežinau.

-Pažaidžiam su kortom?

-Galim,-sutikau.

Buvau kažkokia aptingusi,turbūt ta atmosfera.Traukė prie žemės.Lėtai dėliojau kortas,Akviėl laimėjo jau tris kartus.Tingėjau žaisti.Net nekreipiau dėmesio.Pažiūrėjau į laikrodį kabantį ant sienos. 22:01.Dar gana anksti,bet traukia mane į miegą.Vistiek kelsiuos anksti.Nusižiovavau.

-Ei,gal einam gult?-mieguistai paklausiau.

-Tu gal juokauji?-nusijuokė draugė.-Dar eisim į lauką.

-Eik tu,ne,-nusijuokiau ir vėl nusižiovavau.

-Nu kaip nori.

-Aha,-nusišypsojau ir atsistojau.-Einu aš gult,tu kaip nori,-parodžiau jai liežuvį,elgiausi vaikiškai.

-O aš eisiu į lauką,su Nojum,-ir ji iškišo liežuvį.

-Oj,oj,-nusijuokiau ir nuslinkau laiptų link.

Greit nusiprausiau,susypyniau ilgus plaukus į kasą .Išsivaliau dantis ir įšokau į pižamą.Vasarinę,su šortukais ir maikute trumpom rankovėm.Persikinės spalvos.Dar žvilgtelėjau į laikrodį ir nubėgau į kambarį.Kritau į lovą ir žiūrėjau pro langą.Akys jau merkėsi,buvau beskestanti miege.Tik suskambo telefonas.Tik žinutė-apsidžiaugiau.Nerangiai atmečiau ranką atgal ir apgraibosmis ant spintelės susiradau telefoną.Paspaudžiau „atidaryti“ .Ekranėlyje degė vardas…Nusišypsojau.

P.S. sorry už klaidas,labai neturėjau laiko taisyti.Ir dėkui iš anksto jei komentuosit.;*

Rodyk draugams

Lėtai skaičiau tekstą.Parašytos tik keturios eilutės.Širdis suvirpėjo.Rankos drebėjo.Tai buvo miela.Dar kartą skaičiau tas pačia eilutes.

„Žinai,gyvenu dabar šia diena,nes tu esi šalia.Dabar skraidau,aukštai danguj.O ten kartu,ant debesies sėdi tu.Tu mano angelas,mano princesė,tu mano saulės spindulys.Jei tavęs nebūtų aš prapulčiau nuskesčiau ten giliai danguj,tarp debesų,jei ten daugiau nebesedėtum tu.P.S lauksiu tavęs ant to paties suoliuko šiandien, devintą.;* Tavo,Nojus.“

Visi tie žodžiai man kažką priminė.lyg jau kažkada girdėti.Pabandžiau paniūniuoti juos.Bingo!Būtent šitą dainą tada dainavo Nojus.Kūną užplūdo šiluma.Kritau ant lovos.Ir žiūrėjau į lubas.

-Kas parašyta?-paklausė Akvilė.

Sugniaužiau popierėlį į burbulą ir numečiau jai.Ji lėtai skaitė.

-Kaip miela,-tarė švelniu balsu.

-Aha,-užsimerkiau ir skriejau kažkur erdvėje.tada staigiai atsiminiau telefoną.Dar neperžiūrėjau praleistų skambučių ir gautų žinučių.Atsidariau žinučių sąrašą:Mama,Mikas,Mikas,Mikas,Mikas,Urtė,Mikas.Greit perskaičiau visas žinutes.

Mama: „Kur dingusi?Paskambink.

Mikas: „Labas,kaip sekasi?Dar negrįžai?

Mikas: „Kodėl neatrašai?

Mikas: „Austėja,pyksti?“

Mikas: „Ei,kas tau yra?:

Urtė: „Sveikute,padruške,tai kaip einasi?Ko neparašai?“

Mikas: „Bent jau atsiliepk.“

Kas tam Mikui pasidarė prilipo čia kaip bitė prie medaus.Keista,bet reiks paskambint.Supiks paskui dar.O gero draugo prarast nenoriu.Urtė tikrai seniai matyta.Gera draugužė mano.Kartu lankėm gitaros pamokas,o paskui dramą.Pasiilgau jos.Tos ilgaplaukės,rudų akių garbanės.Pašėlusi mergaitė.Ir mama.Aišku turbūt jau kraustosi iš proto.Greit surinkau numerį ir paskambinau iškart po pirmo šaukimo signalo balsas:

-Tai kur tu randiesi?-atrodo kiek pyktelėjusi.-Galvojau jau nuskendai.

-Mama,viskas gerai.Gi nesinešioju prie savęs telefono.

-Tai bent nepamiršk paskambint.

-Aha gerai,nepamiršiu.

-Kaip sekasi?

-Gerai,tiesiog smagiai leidžiam laiką.O jum?

-Nieko,viskas taip pat.Darbas namai ir taip toliau.

-Jokūbas dar kaime?

-Jo,parsivešim poryt.

-Aha, būtinai ant mano sugrįžimo,-susinervavau.šakes,nė nepastebėjau kaip greitai prabėgo ta savaitė,dar trys dienos ir dingsiu iš čia.Iš šios dieviškos vietos,kurios niekuomet nepamiršiu.

-Gerai,pasiilgo jis tavęs,-nusijuokė mama.

-O aš jo ne,-sukrizenau.

-Tai ką,gerai,bėk tada,turbūt užsiėmę.

-Aha biški.Gerai,iki,-atsisveikinau.

-Iki.

Sekantis skambutis-Mikas.Gerai.Giliai įkvėpiau ir surinkau jo numerį.

-Kam dabar skambinsi?-paklausė Akvilė.

-Mikui,-nutaisiau sumišusį veidą.

Ilgai laukti nereikėjo,išgirdau jo balsą:

-Klausau?

-Sveikas.

-O,labas.Tai kodėl neatrašei?Ir neatsiliepei?-iškart pažėrė klausimus.

-Taigi sakiau,aš prie ežero,telefono nesinešioju,-sukrizenau,norėdama sušvelninti padėtį.

-Supratau,tai kada grįši?

-Jau greit.Liko trys dienos šito rojaus,-nusijuokiau.

-Tai gerai,-atrodė patenkintas.

-O man nelabai.

-Tai kai dėl kino?-toliau sapaliojo jis.

-Galėsim nueit,-lengvai nusileidau.

-Puikumėlis,-nudžiugo jis.Mačiau kaip Akvilė pamojo ranką,parodydama „ateik“.

-Ei,Mikai,turiu eiti.

-Gerai,iki.

-Iki,-greit padėjau ragelį ir nustraksėjau prie draugės.

-Ką?-pasiteiravau.

-Žiūrėk.

Pažiūrėjau pro langą-nieko.

-Į ką?-nusijuokiau.

-Nu va,tieisiai tau prieš akis.

-Taigi čia tik Nojus,-nusikvatojau.

-Tai į jį ir žiūrėk,-nusijuokė ji.

-Durne,aš ir taip prisižiūriu įjį.Sočiai,-garsiai nusijuokiau.

-Nu ir gerai,-iškišo liežuvį.

Nubėgau atgal ant savo lovos.Atsiguliau ir ilsėjausi.Galvojau kaip miela,kai kažkas tavimi rūpinasi,net dainą parašė.O dabar dar Mikas.Kažin ką jis sumastė?Čia jis jau tikraikažką rezga.“Gal nueikim į kiną?“-čia kažkaip į jį nepanašu.Susimąsčiau.Ai tiesa-Urtė.Pamiršau jai parašyt.Nuo spintelės greit pasiemiau teleofną.Greit spaudžiau mygtukus:

„Sveikutė.Aha,seniai matyta.Beta š dabar ne namie,žiūrėk grįšiu už trijų dienų.Tai trečiadienį,gal susimatysim.Ok?“-parašiau ir greit išsiunčiau.

Dar pasivarčiau ant lovos,kažką svajojau.Girdėjau kaip Akvilė greitais paudo telefono mygtukus.Granatuoju-Danielius.Dar kartą išskridau į savo nematomą erdvę.Ten galėjau jaustis visiškai saugi.Niekieno neliečiama,bet visiškai viena.O tai nėra labai gerai.Vienatvė kankina.Greit atsimerkiau ir straktelėjau nuo lovos.Pasiemiau telefoną,pažiūrėjau į mažą laikrodį šone.Jau

20:03.Reikia persirengt ir susišukuot.Akvilė net nepamatė kaip išėjau į vonią.Velnias žino ką ji ten darė.Nekreipiau į ją dėmesio.Lėtai išslinkau iš kambario ir tyliai uždariau duris.Nusliūkinau į vonią.Pažiūrėjau į veidrodį.Veidas rusvas.Šaunu,nors kiek įdegiau.Greit išsivaliau dantis nes neatsiminiau ar tai šiandien aju dariau.Pasileidau savo ilgus,šviesius plaukus ir išsišukavau.Pasidažiau išsausėjusias lūpas vazelinu ir išėjau atgal į kambarį.Man atėjus Akvilės jau nebebuvo.Atsidariau spintą ir susimąsčiau ką čia apsirengt.Bet ilgai nedelsus iš spintos išsitraukiau trumpus džinsinius šortukus.Apsirengiau žydros spalvos palaidinę ir užsimečiau laisvą mėlyną džemperį su kapišonu.Apsimoviau koinaites ir įsimoviau baltus sportinius batelius.Prieš išeidama pažiūrėjau į veidrodį ir nuo lovos pasičiupau telefoną ir įsikišau į kišenę.Pats laikas įsivesti Nojaus numerį.Greit nušokavau laiptais žemyn.Akvilė kalbėjosi su tėvais.Pribėgau prie jos ir sušnibždėjau į ausį:

-Ei aš einu.Su Nojum susitinku,-ir nueidama nusišypsojau.

Greit išsiveržiau pro namų duris ir pasileidau bėgi.Vėjas taršė mano plaukus ir aš jaučiausi nuostabiai.Greit pribėgau mūsų suoliuką.Stabtelėjau ir lėtais žingsniais priėjau dar arčiau.Ten jau laukė Nojus.Uždengiau jam akis delnais.

-Spėk kas?-nusijuokiau.

-Jei nori,kad nesužinočiau-nesijuok,nes tavo juoką atpažinčiau iš bet kur,Austėja.-nusijuokė jis.

-Aš tavo irgį,-apėjau aplink ir parodžiau jam liežuvį.

-Sėsk,-patapšnojo jis į vietą ant suolo šalia savęs.

Aš lėtai prisėdau.Ir jo rankos apsivijo mano pečius.Ir vėl rodos paskendau.Jaučiausi tokia maža,niekas aplink neegzistavo.Atsisukau į jį ir pažiūrėjau į tas švytinčias žydras jo akis.Jis nusišypsojo.Pasilenkiau žemyn.Jis tieisog traukė mane lyg magnetas.Ir žinojau,kad tas rojus ilgai nesitęs,tai mane slėgė.Sunerimau.Plaukai užkrito man ant veido.Taip buvo dar geriau-galėjau paslėpti liūdnas savo akis.

-Ei kas?-susirūpinęs paklausė mano princas.

Tada savo švelniomis rankomis jis pakėlė mano galvą ir pirštu lėtai nubraukė sruogą nuo mano veido.Lėtai priartėjo ir įsisiurbė į mano lūpas.Mano rankos ir kojos nutirpo.jaučiausi lyg nesava.Lyg išėjusi,rodėsi,kad viską stebiu tik iš šalies.Taip susiglaudę laikėmės ilgai.Jo lūpos buvo tokios švelnios ir saldžios.Nenorėjau atsitraukti.Galėjau sedėti taip visą amžinybę.Akys buvo užmerktos ir vėl.Skridau erdvėje.Tik šį kart laiko erdvėje.Ir laikui pasibaigus ji išnyks.O aš atsimerksiu.Vėl grįšiu į realybę.Atsitokėsiu.Lyg pabusiu iš sapno.Apsivijau Nojaus kaklą rankomis,o jis apsikabino manąjį.Lėtai atsitraukiau ir padėjau galvą jam ant peties.Buvo gera.Taip gera buvo tik čia ir tik su juo.

-Galima dar kartą pavogti tą saldų bučinį iš tavo švelnių lūpų?-paklausė jis ir gundančiai nusišypsojo.

Pažiūrėjau jam į akis ir linktelėjau.Negalėjau nesutikti.Nes tai buvo fantastiška.Netikėjau,kad tai vyksta.Skendau.Ir vėl.

P.S sorry,kad vakar neįkėliau.Bet užtai šiandien skaitykit.;D Tikiuosi sulaukti jūsų komentarų.;*

Rodyk draugams

Nu va.Šiandien pirmadienis.Tai kaip ir žadėjau-dar vienas skyrelis jums. ; ) skaitykit.Lauksiu komentarų.; )**
xoxox

……………………………………………………………….
Atrodė,kad laikas tirpsta saujoje.Nebegalėjom ilgiau tiesiog stovėti taip.Ir nejudėti.

-Gal laikas pasileisti?-atsargiai paklausiau ir nusišypsojau.

-Niekad neateis toks laikas,gali būti nebent reikiamybė.

-Tuomet mums derėtų pasileisti,-ir vėl išsišiepiau.

-Žinai,kai tu šypsaisi tieisog vedi mane iš proto,-jis patraukė plaukus man nuo veido ir lengvai pabučiavo į lūpas.

Šypsojausi net tuo metu.Jo lūpos turbūt siekė mano dantis.Tada jis atsitraukė.Ėmiau juoktis.Dabar jis buvo žymiai drąsesnis.Nepasakyčiau,kad aš jam pirma,bet tiesa yra tiesa,nemanau,kad jis man meluotų,bet vis dėlto atsarga gėdos nedaro.

-Ar galėtum man meluoti?-paklausiau mums einant namelio link.

-Žinoma ne,net negalvok apie tai.O jei ir norėsiu pasakyti kažką melagingo prieš tai įspėsiu tave,-ir grasiai nusijuokė.

-O tu žinai,varai mane iš proto savo juoku,-nusišypsojau.

-Bus blogai jei abu tiesiog imsim ir išeisim iš proto.

-Vistiek geriau eiti su tavimi nei vienai.

-Tiesa,-pasakė jis.

Mes lėtai žingsniavom susikibę rankomis.

-Kiek valandų?-paklausiau nes buvau visiškai praradusi laiko nuovoką.

Jis išsitraukė savo mobilujį ir pažiūrėjo į ekraną.

-Pusė keturių,-atsakė.

Toliau žingsniavau.Stebėjau kaip jis įsidėjo telefoną sau į kišenę,atsargiai.Atsargiai jis elgėsi ir su manimi.Nejau jis viską taip stipriai saugo.Galbūt jis tam turi tikslą.Gal kažkada jau patyrė nuoskaudą.Žinojau,kad tai per daug kvaila tema,bet tiesiog niežtėjo liežuvį kaip norėjau paklausti.

-O kaip tau ankščiau sekėsi su merginom,-nelabai mandagiai paklausiau.

Jis atrod4 kiek sutrikęs,bet atsakė.Žinojau,kad negalės tylėti man klausiant.Todėl šiek tiek sumanipuliavau.

-Kas tiksliai tave domina?

-Ar turėjai merginą?-pasitikslinau nors žinojau atsakymą.Akvilė sakė.Tikiuosi ji neklydo,nes jausčiausi kitaip sužinojusi,kad tai buvo netiesa.

-Ne,-griežtai ir trumpai atsakė jis.

-Aišku..-nedrąsiai atsakiau.

-O tu?-paklausė.

-Ne,-droviai atsakau ir nuleidau akis į žemę.

-Niekad nemačiau prasmės šiame reikale,niekad nesidomėjau merginos kurios tiesiog lipte lipo prie manęs,jos tiesiog manęs nedomino.Nei viena netraukė.Tod4l nemačiau tikslo tieisog turėti merginą,kad atrodytum kietesnis.Kartais galvojau,kad mano heroino rūšis dar neišrasta.Ir staiga..Staiga atsiradai tu,nukritai lyg iš dangaus…

Jis mąstė beveik taip pat kaip aš.Buvo gera turėti dar vieną tokį žmogų šalia.Vis dėl to,paskutinius žodžius jis ištarė kažkaip šaltai.Sutrikau.

-Tu nesidžiaugi tuo,taip?

-Kodėl?-atrodė šiek tiek abejingas.

-Kalbi kažkaip šaltai.

-Ne,tu neteisingai supranti.Aš tiesiog pasimetęs,sumišęs,nežinau.Pats nenutuokiu kas su manimi dedasi.Tu tiesiog viską pakreipei į kitą pusę,viską apsukai pagerinai,bet sumaišei.

-Jei tau bus lengviau,taip pat jaučiuosi ir aš,-atsidusau.

-Geriau turėti merginą šalia su kuria gali visko mokytis kartu.Nereikia klausyti jos priekaištų,kad tu nemoki daryti to ar to.Ji niekad nepasakys,kad jos buvęs vaikinas bučiavosi geriau.Todėl jaučiuosi saugesnis.

-Ir aš.Niekad nesitikėjau,kad viskas įvyks taip staiga.Kai tada pirmą kartą pamačiau tave pro automobilio langą,supratau,kad kažkas ne taip.Žinai tą jausmą..O vėliau tavo rankas ir tai kaip tu mane pakėlei.Nė neįsivaizduoji kaip susukai mano gyvenimą.Tada pirmas šiltas apkabinimas,didelis rūpestis ir pagaliau bučinys,saulei besileidžiant,visuomet apie tai svajojau tik netikėjau,kad tai išsipildys.

-Tu nė nežinai kaip ilgai kaupiau drąsą visiems šiems žingsniams žengti.Vis svarsčiau kaip tu į tai reaguosi.Bet žinai savo svajonėmis visada reikia tikėti.Ir niekad nereikia pasiduoti.

-Mano žodyne nėra tokio žodžio pasiduoti.Tu nė neįsivaizduoji kaip aš kovoju dėl bet kokio mažyčio žemės lopinėlio šioje žemėje,-žengiau žingsnį į priekį,Nojus liko užnugaryje.

-Dėl to tu man pasirodei kitokia,dėl to tave pamilau.Vien dėl to,nes ne kiekviena turėtų tiek drąsos ne kiekviena pirmą kart susižavėjusi vaikinu viską darytų taip tiksliai ir nepriekaištingai,kad išvestų jį iš proto tą pačią minutę.

Nustojau kvėpavusi,Kažkas širdyje virpėjo.

-Sakai tą pačią minutę?-paklausiau.-Tai aš tau į akį kritau po pat pirmo žvilgsnio,pirmų žodžių?

-dar ankščiau rodos lyg visuomet tik apie tave ir būčiau svajojęs.Tu lyg mergina nužengusi iš mano sapnų.Ir žinai,ilgai galvojau ką reiškia tas žodis myliu.Galvojau ir supratau,niekad negalėčiau to paaiškinti,bet svarbu,kad tai jaučiu ir galiu drąsiai sakyti.MYLIU TAVE,PRINCESE.

Po šių žodių neturėjau jėgų kalbėti.Tik pasigręžiau ir įbėgau tiesiai į jo glėbį.Ir vėl kelios minutės fantastikos,tvyrojimo ore.Negalėjau orientuotis laike,negalėjau suprasti kur esu,lyg skraidžiau erdvėje.O jis buvo tik mano,mano asmeninis astronautas.Pirmą kart nusileidęs mano mėnulyje.Atėjęs į mano pasaulį nekviestas,bet iš tiesų,giliai širdyje labai lauktas.

Išgirdau artėjančius žingsnius.

-Balandėliai?-sušuko Akvilė.

-Baaaik,-užstaugiau ant jos.Sugadino tokią gražią akimirką.

-Ką?-pagaliau atsigavo ir Nojus.

-Jau atrodo,kad numirėt ten viens kito glėbyje,-juokėsi Akvilė.

-Užtilk,višta,-ir nusivjiau ją per visą kiemą.

Nojus tik stovėjo ir juokėsi.

-Tu ne ką geriau atrodai su Danielium,-tyčiojausi aš.

-Gerai,nustok.Tau neatrodo,kad būtų pats laikas įšokti į vandenį?-paklausė.

Nojus liko kažkur užnugary.Atrodė susimastęs.Palikau jį ramiai viską apsvarstyti.Šiandien tikai atvirai pasikalbėjau.Manau tai mus dar labiau suartins.

-Atrodo,-pakilojau antakius ir nusijuokiau.

Užbėgom į viršų persirengti maudymosi kostiumelių.Išbėgome iš namo ir kaip visuomet nusileidome kalnu žemyn.Nė nesustojusi numečiau rankšluostį ir vėjui plaikstant mano plaukus šokau į vandenį,šiek tiek gėlė kojas,bet buvo pakenčiama.Nuplaukiau į šoną.dar vienas „BUM“ ir Akvilė jau vandenyje.Paplaukiojome ir pasitaškėme vandenyje kaip mažos mergaitės.Bet nuo to man buvo tik dar geriau.Su Akvilė neturėjau jaustis suvaržyta.Tėškiau vandens srovę jai į veidą ir šuoliavau iš vandens.Greit pasičiupau rankšluostį ir apsigaubiau juo.Laukiau Akvilės.

-Šiek teik šaltoka vanduo,-pasakė ji lipdama iš banguojančio ežero.

-Aha,-padrebinau lūpą ir nusijuokiau.

-Manau sustipsiu taip stovėdama vien su maudymosi kostiumeliu.Derėtų persirengti,kad neperšalčiau.

-Man irgi,-atsisukau į ją ir nusišypsojau.

Abi pasileidome bėgti į kalną.Kuri greičiau?labai skubėjau,tikėjau,akd ją aplenksiu visada aplenkdavau.Ir tada staiga ta nelemta,išsikišusi medžio šaknis.Bum.Ir aš jau išsitiesusi ant žemės.Pradėjau juoktis.Neskaudėjo.Tik kelis nusidažė žalia spalva nuo pievos.Atsistojau.Mačiau kaip Akvilė raitosi iš juoko.Pati irgi nesitvėriau savame kailyje.Taip bekvatodamos parėjome į namus.

-Mama?-pašaukė besijuodkama Avilė.

Niekas neatsiliepė.

-Mama?Teti?-pakartojo ji.

Tyla.Turbūt nėra namie ir gerai.

-Gerai griūvai,-dar vis tebesijuokė ji.

Pravėriau kambario duris ir šuoliavau ant lovos.Greitai atsisėdau ir čiupau telefoną.3 praleisti skambučiai ir 7 sms žinutės.Velnias!-atsiminiau, kad nepasakmbinau mamai.Bet žinučių saraše buvo ne tik mamos numeris,skambučių taip pat.Staiga pastebėjau kažkokį lapelį besivoliojantį ant grindų.Per jį persišvietė mėlynu tušinuku parašytos raidės.Pakėliau jį nuo grindų.Prieš skaitydama paklausiau:

-Akvilė čia tu parašei?

Ji papurtė galvą.Išvyniojau laiškelį.

Rodyk draugams

-Nepatikėsi,-lėtai ištarė.

-Gal..

-Apie tuos senus laikus,kai mes dar mažos lakstydavom ir svajodavom,tikėjimo,kad niekas negali mum to uždrausti ir taip niekad nebus.

-O dabar tu nepatikėsi,-atsakiau.

-Kas?

-Aš mąsčiau apie tą patį.

-Geras,-nudžiugo ji.

Aš per daug nebesistebėjau.Mano ir Akvilės mintys dažnai sutapdavo.Todėl labai mėgdavau spėlioti apie ką ji mąsto.Atsimenu kai seniai,prieš kelis metus,vasarą kaime man kilo šis pomėgis.Tada gulėjom ant rasotos pievos ir žiūrėjom į danguje praplaukiančius debesis.Bandėm įsivaizduoti į ką jie panašūs.Mūsų spėjimai dažnai sutapdavo.O tada tieisog nutilom.Tada pirmą kart panorau sužinoti ką ji galvoja.Ilgai svarsčiau kol galiausiai paklausiau.Ji pasakė,kad to paties norėjo paklausti ir manęs.Pradėjome krykštauti.Nuo tada visada pagalvoju ne tik apie save, bet ir apie draugę.Daugiau neįsivaizduoju gyvenimo be jos.

-Austi?-taip į mane dažnai kreipdavosi draugė.

-Ką,Akvi?-atsakiau.

-Dar atsimeni mūsų slaypvardžius?

-Aha,aišku.

-Drugelis kviečia skruzdę,-pašaukė Akvilė kaip senais laikais.

Tada šie slapyvardžiai buvo sugalvoti tiesiog,šiaip,pirmi į galvą šovę pavadinimai.O dabar jų reikšmę galėjau susiesi su daug kuo.Net charakteriu bruožais.Akvilė visuomet buvo labai marga asmenybė-drugelis.O aš,visuomet užsispyrusi ir siekianti tikslo bet kokiai kaina-skruzdėlytė.Taip ir vadindavom viena kitą.O abi kartu būdavom tiesiog Akvilaustė.Taip dažnai mus vadindavo net pradinėse klasėse.Buvome neišskiriamos.Kaip tik paklausė Akvilės:

-O prisimeni Akvilaustę?-nusijuokiau.

-Negalėčiau pamiršti.

-Žinai,dar kart pasikartosiu.Su tavim gera net tieisog tylint ir būnant šalia.

Akvilė neatsakė.Dar ilgai plūduriavome vandenyje,paskendusios prisiminimuose ir susimąsčiusios.Buvo gera nusikelti į praeitį.Ir buvo smagu viską prisiminti.Nesigailėjau dėl nieko ką padariau,bet reikėjo grįšti į realybę.

-Gal plaukiam atgal?-nusijuokiau.-Jau gana ilgai čia plūduriuojam.

-Joo.

Pradėjome minti pedalus.Mynėme vis greičiau ir greičiau.Vanduo taškėsi iš po dviračio apačios ir krito ant mūsų lyg maži lietaus lašeliai.

-O žinai,-tarė Akvilė.-Dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs.

Dažnai neturėjau ką jai atsakyti po tokių žodžių,ne išimtis buvo ir šis atvejis todėl tylėjau.

-Myliu tave,-vėliau atsakiau.Tai buvo vienintelė mintis šovusi į galvą.

Ir vis dėl to,kokia tikroji to žodžio myliu reikšmė-susimąsčiau.Bet neteko ilgai galvoti.Ant kranto pamačiau Nojaus siluetą ir staiga pradėjau lydytis lyg cukrus lietuje.

-Nesuskysk visai,-tarė tai pastebėjusi draugė ir nusijuokė.

-Tu nė neįsivaizduoji kas su manimi darosi>Tu net negalėtum nes aš pati to nesuprantu.

-Patikėk,galėčiau,-nusijuokė Akvilė.

-Tada galėk,gal tau lengviau,-nusikvatojau.

Buvome arti kranto.

-Austėja!Akvile!-sušuko Nojus.

-Sveikas, Nojau,-pasisveikino Akvilė.Ji šiandien jo dar nematė.

Vos spėjau išlipti iš vandens dviračio ir pajusti žemę po kojom sulaukiau svaigaus pasiūlymo:

-Gal nori pasiplaukioti valtele?-kvietė Nojus.

-Ne,dėkui,-atsispyriau pagundai.-Man jau vandens liga,-nusišypsojau.

-Tada kitą kart.

-Aha.

Akvilė jau buvo benutolstanti.Supratau,kad vėl pasiliksiu viena su Nojum.Kažkodėl pagailo draugės,maniau,kad ji jaučiasi vieniša,aš čia-turiu Nojų.O Danielius toli.Todėl ji tikisi iš manęs daugiau nei paskutinėmis dienomis aš jai duodu.

Nojus priėjo dar arčiau ir savo svaiginančiu aromatu nutraukė mano mintis.

-Tu pati tobuliausia,-tarė ir apkabino mane.

-Visai ne,-nusišypsojau.

-O kai šypsaisi atrodai dar žavingiau.

-Tuomet nesišypsosiu,-atrėžiau besijuokdama.

-Vistiek atrodysi stulbinamai,kad ir ką bedarytum,-Nojus apėjo aplink ir pakštelėjo man į žandą.

Daugiau delsti negalėjau,Akvilė tolo,nenorėjau,kad ji jaustųsi vienišą.

-Akvile!-sušukau.

Ir jai nespėjus atsakyti tariau Nojui:

-Ei,ką manai jei nuveiktume ką nors visi trys?

-Kaip pasakysi,princese,-neprieštaravo jis.

-Ateik čia!-pridūriau Akvilei.-Sugalvosime ką nuveikti.

Akvilė nė kiek nesispyriodama atsigręžė ir atbėgo pas mus.Supratau,kad pasielgiau teisingai nepalikdama jos vienos.

-Tai ką veiksim,panelės?-Nojus šypsojosi ir kalbėjo kaip džentelmenas.

-Džentelmenai siūlo,-nusišypsojo Akvilė.Aš pritariamai linktelėjau.

-Nė neįsivaizduoju.Krepšinio jūs nežaisit..

-Kodėl gi ne?-nusijuokiau aš.

-Tu žaidi krepšinį?-nusikvatojo Nojus.

-Ir dar kaip,-nusijuokė Akvilė.

-Užkietėjusi sportininkė,-juokėsi jis.

-Nori,jūs du,prieš mane vieną?-pasiūliau.

-Tikriausiai juokauji,mergyt,-jis juokėsi ir žiūrėjo į mane.

-Visai ne,-apsimečiau įsižeidusią.

-Aš pasirašau.-sušuko Akvilė.

-Gerai,tuomet teks sutikti.,-nusijuokė Nojus.-Jūs amen provokuojat,-toliau kvatojosi.-O tau aš nusileisiu,nebijok,-pridūrė atsisukęs į mane.

Dabar vaidinau visai supykusią,jis visai nepasitikėjo mano jėgomis.

-Tu man?Nejuokink,-tariau.-Greit šliauši ant kelių prašydamas pasigailėti,-sarkastiškai nusiuokiau.

-Dar pažiūrėsim,-atsisuko į mane ir pamerkė akį.

-Austėja,aš su tavim širdyje,-nusijuokė Akvilė.

-Nesitarkit,taip nesąžinga,-pridūrė Nojus.

-Gerai,eik tik,-stumtelėjo jį Akvilė.

Nojus čiupo kamuolį ir pradėjo mušinėti,Garsas pažįstamas.Tokį girdžiu kiekvieną rytą tik prabudus.Žaidiams prasidėjo.Žaidėme ilgai,rezultatai buvo apytiksliai,nežinojau ar jis pasidavė ar išties taip prastai žaidė.Ir paskutinis metimas-mano.Pataikiau!!!Vieno taško persvara laimėjau aš.

-Na ką pasakysi dabar?-nusijuokiau atsisukusi į Nojų.

-Oho,-Nojus atrodė apšalęs.-To iš tavęs tikrai nesitikėjau.

-Kitą kart tikėkis daugiau.

Nojus pribėgo prie manęs ir pakėlęs į viršų suko ratu.

-Paleisk,-šaukiau ir juokiausi vienu metu.

-Nenoriu,-juokėsi jis.

-Įkasiu,-pagrąsinau.

-Kąsk,-toliau juokėsi jis.Bet greitai nuleido mane ant žemės.

Staiga supypsėjo Akvilės telefonas.Ji greit jį išsitraukė ir perskaitė žinutę.Jos veido išraiška iškart pasikeitė,jos lūpų kampučiai pakilo aukštyn ir ji paraudo.Suparatau,rašo Danielius.

-Turiu,eiti,sako,kad tuoj paskambins,-pasakė ji man ir pabėgo.

-Žinoma,-nusišypsojau.

O tada atsisukau į Nojų ir parodžiau jam liežuvį.

-O ką čia reiškia?-jis nusijuokė.

-Matai,kokia meilė,-nusijuokiau ir aš.

-Aha.

-Tai va,-juokas perėjo į mažą šypseną mano veide.Tikėjausi,kad jis pasakys kažką gražaus.Vyliausi,kad kaip tik šiu metu ji rinko žodžius.Neapsirikau.

-Žinai?-pagaliau tarė jis.

-Ne,-apsimečiau nustebusia.

-Kad ir kas jai rašytų ir,kad ir kaip ją mylėtų aš tave myliu tris kart labiau.-ištarė jis ir tvirtai suėmė mano ranką.

-Netikiu.-apsimetinėjau.

- O jei padarysiu taip,patikėsi?-jis pasilenkė ir lėtai mane pabučiavo.Jaučiau jo šiltas lūpas,jaučiau kaip lėtai ir ramiai jis kvėpavo.Užuodžiau tą saldų kvapą,kuris buvo būdingas tik jam vienam.Tai galėjo trukti amžinybę,bet netruko.Nes niekas nevyksta amžinai.Jis tiesiog apsuko mane ir priglaudė prie savo krūtinės.Prieš jį pasijaučiau labai maža,kažkodėl,bet tik šį kart.

-Ar dabar tiki?-atsiduso.

-Žinoma tikiu.Tikėjau nuo pat pradžių ir tikėsiu,kad ir ką tu darytum.Tu negali manęs įskaudinti,-ištariau ir tyliai įkvėpau to gaivaus oro susimaišiusio su saldžiu kvapu.

-Ir dar žinok,kad tu man lyg angelas staiga nusileidęs iš dangaus ir palietęs mano širdį savo švelniomis rankomis,tada tyliai pašnibždėjęs kažką į ausį ir tada palietęs savo švelniausiomis lūpomis pasaulyje ir sulaikęs mane savo glėbyje.Ir tik tau leisčiau save laikyti taip stipriai suspaudus visą amžinybę.

-Spaudžiu tik todėl,kad nenoriu,jog pabėgtum.

-Niekad.

Pridėjau pirštą jam prie lūpų ir tyliai ištariau:

-Ššš,-nebenorėjau,kad jis ką nors sakytų.Man užteko jo būvimo.Taip kaip užtekdavo ir Akvilės.

-Laikysiu tave savo princese nesvarbu kur bebūtum ir ką bedarytum,-vis dėl to nenutilo jis.

Bet man jau nebebuvo svarbu.Užsimerkiau,maniau,kad skrendu.Nenorėjau pasileisti nuo jo ir atsimerkti,nes tada jausčiausi lyg nukritusi.Nukritusi nuo aukščiausio debesies danguje iki kurio taip ilgai kopiau nė nežinodama,kad kažkada jį pasieksiu.To nė nesitikėdama,bet dabar džiaugiausi jį pasiekusi….

Rodyk draugams